Drąsa žengti žingsnį

Taip, tau tikrai turėtų būti baisu palikti darbą ar pasitraukti iš aplinkos, kurioje būdamas ar būdama nematai prasmės. Tačiau dar labiau turėtum bijoti likti ten, kur esi, jei tai tave daro nelaimingą. Sėdėdamas, kentėdamas ir nieko nedarydamas, tu moki labai didelę kainą, kurią pamatysi tik ateityje. Jei dabar jautiesi nelaimingas savo darbe ar aplinkoje, kurioje tarpsti, ir nieko dėl to nedarai, po penkerių metų būsi dar labiau nelaimingas, o tuo pačiu būsi per žingsnį arčiau mirties. Mirties, priešingai nei darbo ar aplinkos išmokti toleruoti, paminant save patį, neišeis. Ji, nepaisant visos tavo tolerancijos ir pakantumo, praneš apie būties pabaigą.

FAKTAS.

Žinutė senam ir jaunam, kuris dar tik kaupia ryžtą žengti žingsnį savęs link. Palinkėjimas, kad gyvenimas neužgestų kaupimosi žengti žingsnį horizonte.

Vienos didžiausių prigimtinių žmogaus baimių yra nežinomybės ir atstūmimo baimė. Puikiai pamenu kūną kaustančią baimę, kurią jutau, kai dar būdamas aktyvus karininkas ruošiausi pateikti prašymą išeiti į atsargą. Dėl tokio sprendimo labai bijojau būti atstumtas savo artimiausios aplinkos ir taip pat negalėjau negirdėti galvoje besisukančios nerimo dėl neužtikrintos ateities plokštelės.

Jei tuo metu kas būtų pasakęs, kad mano gyvenimas vos po trijų metų atrodys taip, kaip atrodo dabar, kad veiksiu tai, ką veikiu, tuo patikėti būtų prireikę pastangų. Tačiau ši mano keverzonė ant šio lapo yra ne apie tai.

Iš visos širdies tikiu, kad žmogaus gyvenimas nebūtinai turi būti laimingas gyvenimas. Laimė – prabanga, kuri tai pasirodo, tai pranyksta mūsų gyvenimo horizonte. Tuo tarpu prasmė – kiekvieno iš mūsų moralinė pareiga ir atsakomybė. Nesivaikyti ar nebandyti susikurti prasmės reiškia negyventi. Nespręsti prasmės klausimų reiškia būti tuo pačiu tavo auginamu kačiuku ar šuniuku. Kai duodi jam skanuką – šis laimingas, kai neduodi – laukia, kada šį duosi.

Tada, kai teikiau prašymą išeiti į atsargą, už mano baimes didesnis buvo tik prasmės troškimas. Patikėkit, bandžiau įvairiausiais būdais kurti prasmę tame darbiniame horizonte, kuriame buvau, tačiau po visų mano bandymų vis tiek atrasdavau save meluojantį pačiam sau. Supratau, kad galiu toliau gyventi bandydamas apsimesti, kad nematau šito savo melo, ir tiesiog tenkintis tai ateinančiais, tai išeinančiais laimės numestais skanukais, arba galiu padaryti kažką tokio, ko niekada prieš tai nedariau – surizikuoti prisiimti iššūkį, kuris gali baigtis visaip.

Kaip Prometėjas negalėjo atsisakyti minties pasidalinti dievų ugnimi su tamsoje paskendusia žmonija, taip ir mes, žmonės, negalime atsisakyti šokti pagal ritmą, kurį diktuoja mūsų vidus, kad ir koks sudėtingas ar net rizikingas šis mums pasirodytų. Na, galime – tačiau neklausydami šios vidinės melodijos arba apsimesdami, kad jos negirdime, mes paliekame savo visą galimą potencialą toliau blaškytis tamsoje. Ilgainiui tampame pakantūs šiai tamsai, ir pakankamą kiekį kartų save apgavę pradedame manyti, kad kitaip būti ir negali… Kad darbas, aplinka, gyvenimas yra pakankamas toks, koks yra. Belieka gyventi nuo skanuko iki skanuko.

Neišėjau į atsargą be plano. Išeiti be plano būtų buvę mažų mažiausiai kvaila ir neatsakinga. Išėjimui ruošiausi dvejus metus, diena iš dienos skirdamas po valandą koučingo ir viešojo kalbėjimo įgūdžių lavinimui. Maniau, kad būtent koučingas padės man susikurti naują pajamų šaltinį ir bus siūlas, kurio gale susiklostys prasmės pradžia. Tačiau, nepaisant šio pasiruošimo ir plano, baimė kiekvieną akimirką buvo su manimi. „Bijau, bet darau. Bijau, bet darau. Bijau, bet darau“ – tai žodžiai, kuriuos sau sakiau kiekvieną kartą dėdamas koją ten, kur nebuvo jokio man pažįstamo pagrindo. Šiandien suprantu, kad tai buvo žodžiai, kurie man padėjo toleruoti riziką ir didžiulį nepatogumą – elementus, kurie yra būtini prasmės susikūrimui.

Prometėjo auka – didžiulė. Jo vidinis noras pasidalinti ugnimi su žmonija jam kainavo amžiną kančią. Iki šios dienos kalnų erelis jam lesa vis iš naujo ir iš naujo atsinaujinančias kepenis kažkur Kaukazo kalnuose (anot mitologų – vienoje iš Sakartvelo uolų).

Man šiandien nereikia kęsti skausmo vardan savo tuometinio vidinio širdies balso patenkinimo. Tačiau kiekvieną dieną, kada kaupiau drąsą žengti žingsnį link prasmės, kurios šaukėsi mano širdis, ją savo snapais kapojo: „Tau nepavyks“, „Nusileisk ant žemės“, „Tai ne tau“, „Ką tu iš savęs statai“, „Tu jaunas ir be patirties“, „Tu kaip visada kažko imiesi ir meti“ ir t. t. Tai ne fizinis, bet psichoemocinis skausmas, kuris ne ką mažiau tikras. Tai nepatogumas ir kaina, kurią turi sumokėti kiekvienas „beprotis“, pasiryžęs žengti už savo patogaus, „bet ne iki galo mielo“ gyvenimo rėmų. Tai terpė, kuri be naivaus tikėjimo neįveikiama. Tai terpė, kurioje vyksta alchemija tarp saugios, žmogaus gyvenimo dabarties, ir rizikingos, bet potencialiai įkvepiančios bei prasmingos jo ateities.

Man labai, labai, labai pasisekė. Kad jauščiau tai, ką jaučiu, kad patirčiau gyvenimą taip, kaip jį patiriu šiandien, turėjau susikauti su daugybe vidinių drakonų. Tačiau šioje kovoje, ačiū Dievui, nieko, apart jau atitarnavusių ir nebereikalingų savo paties vidinių psichikos dalių, nepraradau. Tačiau viskas galėjo baigtis ir kitaip. Nesu naivus. Mačiau žmones, kurie, klausydami savo širdies, suklupo daugiau kartų nei kėlėsi. Mačiau žmones, kurie stengėsi, rizikavo, lipo per save susirgo vėžiu ir po pusės metų mirė. Visas pasaulio heroizmas prieš tai yra bejėgis. Gyvenime gali būti visaip. Tačiau ar dėl to verta atsisakyti rizikos ir paminti savo širdį, ieškančią prasmės?

Manau, kad ne. Matau žmones, kurie stengiasi gyventi tiesoje su savimi, kurie visomis išgalėmis ieško ir kabinasi į prasmės siūlą. Jie rizikuoja ir jiems ne visada pasiseka, tačiau pastebiu, kad šie žmonės, net savo nesėkmių akivaizdoje, pasauliui dovanoja daug daugiau džiaugsmo ir apvalo jį nuo kančių nei tie, kurie renkasi, negirdėti savo prasmės šaukiančios širdies, meluoti sau ir gyventi nuo vieno skanuko iki kito taip savo viduje augindami nepasitenkinima pasauliu kuriame gyvena. Su šiuo nepasitenkinimu dažnai užauga patyčios, prievartos kultūra, chamiškumas ir t.t.

Laimė - prabanga. Prasmės paieška tai moralinė atsakomybė ne tik prieš save patį, bet ir prieš savo artimiausią aplinką, prieš Lietuvą ar net visą pasaulį. Prometėjas nesigaili to, ką padarė. Iš šio gailesčio jį išvaduoja jo prasminga dovana – viltis žmonijai. Nešvaistykime jos.