Esu žmogus kuris ieško ir nenori sustoti vietoje. Nuoširdžiai tikiu, kad kiekvieno iš mūsų moralinė atsakomybė yra niekada nenustoti augti.

Dažnai stebiu žmones, baigusius mokyklas, universitetus, įsikibusius į darbus ir pamiršusius, kad mokymosi fenomenas nesibaigia su oficialiais mokslais. Tai – tik pradžia.

Kai baigiau karo akademiją ir tapau Lietuvos kariuomenės karininku, kiekviename žingsnyje mokiausi drąsos. Vėliau – brėžti ribas ir ištarti griežtą „ne“ tam, kas nėra mano, o tik primesta aplinkos.

Šiam supratimui subręsti prireikė daug laiko: psichoterapijos ir jos studijų, refleksijų, kursų, mokymosi per patirtį. Tai buvo vienas sunkiausių mano gyvenimo etapų.

Paleisti tai, kuo nesi, ir imtis darbo su tikruoju savimi – viena iš sunkiausiai įgyvendinamų žmogaus užduočių. Apie šį etapą, kurį žmogus praeina arba ne, esu parašęs tekstą, kuris man pačiam yra itin svarbus. Dalinuosi:

Kai pradėjau apčiuopti sąvastį, atėjo kitas brandos etapas – mokytojo, mentoriaus atsiradimas.

Tai buvo Mindaugas Vidugiris – žmogus, kuris lydėjo mane ne tik per mano paties psichikos vingrybes, bet ir mokė, kaip lydėti kitus. Kaip padėti sau nepasiklysti tarp to kas esi ir kitų žmonių lūkesčių.

Kartu su Mindaugu 2022 metais įkūrėme Vyrų Kalvės Akademiją, kuriai iki šiol vadovauju.
Per tris jau įvykusias akademijos laidas dirbau su daugiau nei 300 paauglių ir jų tėvų. Puikiai žinau, kas jiems skauda. Bet dar geriau žinau, kaip juos įkvėpti: siekti, tobulėti, stiebtis. Tad tokia ir mano gyvenimo misija – įkvėpti jaunus žmones gyventi iš visos širdies, visos jėgos ir visos dvasios. Svajoti taip naglai, kad aplinkiniams ausys raitytųsi. Veikti taip užtikrintai, kad kitiems tai keltų baimę.
Gyvenimas – gyviesiems.

Kviečiu pažinti mane pokalbyje:

Beatos virtuvės laidoje su Beata kalbėjome apie, kokią neviltį išgyvena jauni žmonės baigdami mokyklą. Tėvai spaudžia žinoti ką nori veikti gyvenime ir jau geriau žinoti teisingai! Socialiniai tinklai "dūzgia" nuo jaunų žmonių "sekmės" istorijų kai per naktį pastarieji tapo milionieriais. Visas šis srautas jauniems žmonėms nepadeda. Ką daryti? Išmokti atsiriboti nuo išorės triukšmo ir atsisukti į save.

Prieš neriant į šorinio pasaulio džiaugsmus: pasiekimus, karjerą, santuoką - kviečiu pirmą nerti į save.

LRT laidoje pažinimai, su laidos vedėja, Viktorija Urbonaite, kalbėjome apie mano kelią nuo buvimo Lietuvos kariuomenės karininku iki Vyrų kalvės akademijos įkūrimo. Kalbėjome apie pažeidžiamumą, santykius ir kitus labai jautrius, tačiau žmogaus sielai būtinus dalykus.

Tinklalaidėje "Ant ribos" su jos vedėju atlikėju Atikin kalbėjome apie santykio su kitais svarba tobulėjimo procese. Vienas lauke ne karys ir niekaip kitaip. Mes galime tik apsimesti, kad vieni nuverčiame kalnus. Kviečiu atsimerkti ir apsižiūrėti aplink.

Taip pat kalbėjome apie tai, kaip jaunam žmogui būtina įsisąmoninti Aristotelišką "Vidurio sąvoką". Kaip išmokti pastebėti save veikiantį kraštutinumuose ir kaip priartėti prie to "auksinio" viduriuko?

Viename iš žurnalo "Moteris" leidinių daviau interviu apie tai, kodėl mums taip reikalingi nuotykiai. Reikalingi kaip reikalingas vanduo dykumoje paklydusiam žmogui. Be nuotykių  mūsų gyvenimas pradeda priminti lėtą laidotuvių ceremoniją.

Žinių radijo laidoje "Įjunkim šviesą" su laidos vedėja Monika Šerėniene kalbėjome apie metodus, kuriuos naudojame dirbdami su jaunais žmonėmis.

Aš soc. tinkluose: