Tekstas drąsiai sielai

Pažvelk į save – šliaužiantį, dūstantį, drebantį pasaulyje, kuris niekada nebuvo sukurtas būti švelnus. Tu šią savo būseną vadini kova už būvį, o kai jautiesi šiek tiek geriau – asmeniniu augimu. Tačiau tai panašu į ritualinį pralaimėjimo šokį. Tai primena skausmo perpildytą spektaklį, kurį kartoji, viltingai laukdamas atpildo. Tu klaupiesi, lauki, maldauji, tikiesi – ir visa tai vadini gyvenimu. Tačiau kas tau pasakė, kad kentėjimas, kurį taip uoliai ant savo pečių neši, yra dorybė? Kas drįso tave taip apgauti?

Tai padarė tie, kurie kadaise palūžo. Tie, kurie ir tave išmokė to paties. Silpni žmonės pastatė pasaulį, kuriame vidutinybė laikoma dorybe, kentėjimas – didžiausia vertybe, o drąsa – sugretinta su žiaurumu. Jie vertė tave atsiprašinėti už savo jėgą dar tada, kai jos neturėjai. Jie mokė tave trauktis iš kovos, kurios nepradėjai. Jie išmokė tave slėptis, kol dar nebuvai tapęs matomas. Ir blogiausia yra tai, kad tu jais patikėjai. Tu užgesinai savo ugnį vardan kitų žmonių patogumo. Vardan vietos už stalo, prie kurio sėdėdamas esi pasmerktas amžinai likti alkanas.

Šie žmonės gyvena prisidengę netikru gerumu. Ar ir tu, kaip jie, manai, kad gimei tam, jog būtum geras? Tu gimei tam, kad kiekvieną dieną taptum daugiau nei buvai vakar. Nuolat. Negailestingai. Ar šios kelionės pabaigoje būsi geras? Nežinia. Bet jeigu iš šio tavo virsmo išaugs gėris – tebūnie. Tuomet jis bus tikras – nesuvaidintas, neapskaičiuotas, atsiradęs kaip pasekmė, o ne kaip siekiamas tikslas.

Leisk tau parodyti, kaip tu buvai apvogtas. Jie nuteisė tavo alkį ir pavadino jį pasitenkinimu. Jie sunaikino tavo valią ir pasakė, kad tai ramybė. Jie nuslopino tavo jėgą ir praminė ją ego. Jie numalšino tavo ambiciją ir pasakė, kad tai beprotybė. Jie atėmė iš tavęs emocijas ir pavadino tai nebranda. Jie ragino tave neišsišokti ir taip galutinai palaužė tavo didžią dvasią.

O dabar tu stebiesi. Žiūri į savo senstantį veidą veidrodyje ir klausi savęs, kodėl jautiesi pavargęs, kodėl jautiesi piktas? Tas, kurį matai priešais – tai žmogus, kurį suformavo tie, kurie bijojo tavo galios. Bijojo, nes niekada patys neleido sau būti galingais. Tu jiems būsi blogas, jei tapsi geresniu už juos. Niekas taip negąsdina silpnųjų, kaip siela, kuri nebenori būti išganyta.

Tu gimei ne tam, kad šį gyvenimą ištvertum. Sudegink tą savęs versiją, kuri laukia, kol atsiras tas, kuris tave supranta. Sudegink tą savęs versiją, kuri žiūrėdama į veidrodį jaučiasi nepakankama. Sudegink tą, kuri išsigąsta dar nebandžiusi, kuri atsiprašo dar neprabilusi, kuri lenkiasi dar neišbandyta. Šią tavo versiją sukūrė silpnumas, nulipdė baimė, sutvėrė traumos ir abejonė. Tu jai nieko neskolingas.

Tu nesi tavo praeitis. Tu nesi tavo patirtas skausmas. Tu nesi pančiai, kuriuos dėvėjo kiti. Tu nesi tyla, kurioje gyveno tavo draugai. Tu esi tas, kuris ieško būdo pabusti.