Mokymosi rūšys

Kartas nuo karto gaunu pastabų iš tėvų apie tai, kad su paaugliais dalinuosi savo nuomone apie mokyklą. Tėvai bijo, kad mano kalbų prisiklausę jų sūnus ar dukra dar labiau nesimokys.

Kad ir kiek krausi malkų į nedegantį židinį, šilumos jis neskleis. Lygiai tas pats ir su jaunais, ir ne jaunais žmonėmis. Informacija – tai malkos. Degimas – vidinis noras šią informaciją apdoroti. Kol viduje nėra užgimęs aiškus žinojimas, kam man to reikia, malkos nedegs. Šilumos nebus. Daryk ką nori: šauk, kaltink, lygink su kitais, atimk kompiuterio laidą – jaunas žmogus (ir senas) geriau nesimokys. Dažniausiai priešingai – darys viską, kad tik dar labiau suerzintų tiek tą, kuris kiša malkas (mokytoją), tiek tą, kuris „knisa protą“, kad nepaisant visko tu privalai degti (įprastai tėvai). Tačiau kaip pradėti degti? Gal kas turit instrukciją?

Anot struktūralistų, mokymasis gali būti dviejų rūšių:

1. Mokymasis, kurio tikslas yra informacijos įgijimas.
2. Mokymasis, kurio tikslas yra iniciacija.

Kuo tai skiriasi?

Pirmuoju atveju mokymosi tikslas yra informacijos įgijimas. Skaitoma, mokomasi tam, kad būtų rasta ar įgyta informacija. Tai vartotojiškas, išnaudojimo principu grįstas požiūris į mokymąsi.

Šiam požiūriui būdingi šie teiginiai:

• Kuo daugiau žinai, tuo geriau (esi geresnis žmogus);
• Informaciją reikia mokėti atpažinti, vartoti ir pritaikyti greitai (esi efektyvesnis žmogus);
• Informacija skirta tam, kad būtų įgyvendinti tikslai.

Šis požiūris skatina greitą vartojimą. Tokiu požiūriu yra persmelktas visas mūsų šiandieninis pasaulis. Turinys, maistas, santykiai, rūbai – viskas greitam vartojimui, greitam pasitenkinimui. Mokymosi, kurio tikslas yra informacijos įgijimas, pusėje stovi greitis ir efektyvumas, ekonominė ir technologinė pažanga. Tačiau šalia to eina paviršutinis gyvenimo patyrimas, gylio – tikrojo savojo „aš“ ir mane supančio pasaulio pažinimo – stoka.

Antruoju atveju mokomasi tam, kad būtų įgyta iniciacija. Skaitymas, mokymasis ir pažinimas skirti ne informacijai įgyti, o atlikti vidinę žmogaus transformaciją, virsmą.

Kas yra iniciacija? Iniciacija – tai įgalinimas į pasaulį pažvelgti kitaip. Tai yra vidinis žmogaus pasikeitimas iš vieno būvio į kitą. Kelio atgal tam nėra, nes tu negali atjausti ar atgyventi to, ką pajutai ir išgyvenai.

Iniciaciją lengviau suprasti per pavyzdį. Prieš 5 metus buvau inicijuotas į karininkus. Nors dabar jau nebetarnauju kariuomenėje, karininkas manyje vis dar gyvena. Dėl šios priežasties kariuomenėje tarnavę ir priesaiką davę žmonės visada su savimi nešiojasi titulą: atsargos arba rezervo karininkas ar karys. Tapimas karininku yra daug daugiau nei informacijos įgijimas ir gebėjimas ja manipuliuoti. Tai požiūrio į vidinį ir išorinį pasaulį formavimas. Tai vertybinis vystymasis, vedantis link to, kas reikalinga karininkui: patriotizmo, pasitarnavimo, nuolankumo, pasiaukojimo, drąsos ir t.t. Šie dalykai neturi nieko bendro su informacijos vartojimu. Tai yra įvairių patirčių sąlygotas vidinis žmogaus pasikeitimas, kuris iniciacijos į karininkus atveju simboliškai užtvirtinamas prezidentui padėjus kardą ant peties.

Šiam požiūriui į mokymąsi būdingi šie teiginiai:

• Mokymosi tikslas yra ne informacija, o prasmė. Šiuo požiūriu informacija naudojama tik kaip priemonė vidinės prasmės konstravimui;
• Informacija skirta ne vartojimui, o maksimaliam įsigilinimui. Informaciniai šaltiniai vartojami labai lėtai ir tikrai ne po vieną kartą;
• Mokymasis skirtas ne gebėjimui manipuliuoti informacija lavinti, o platesniam požiūriui į save ir mane supantį pasaulį formuoti.

Mokymasis, kurio tikslas yra iniciacijos įgijimas, stiprioji pusė tikrai nėra greitis ir efektyvumas. Tačiau toks požiūris leidžia patirti pasaulį visu jo esmingumu ir gyliu. Mokymasis ieškant prasmės, o ne informacijos, priverčia atsigręžti į save ir skatina žmogų pažinti save.

Kas šiandien vyksta mokyklose (ne visuose)?

• Kviečiame jaunus žmones bėgti link žinių, tačiau toliname juos nuo pačių savęs, nuo to kaip šios žinios link kurių verčiame bėgti jauną žmogų, reiškiasi jo paties viduje;
• Pasislėpę informacijos pilyje, toliau sėkmingai jaunų žmonių pasaulėžiūroje formuojame išnaudojimu persmelktą požiūrį;
• Vietoj to, kad mokytume matyti priešais save žmogų su savo prasmėmis, mes, savo informacijos gavimu persmelktu požiūriu į mokymąsi, mokome kituose ieškoti naudos.

Aš iš visos širdies tikiu, kad mokymasis nėra vien žinių perdavimas. Tai vidinės ašies žmoguje formavimas. Tai sąlygų iniciacijai sudarymas. Pirmasis iniciacijos žingsnis slypi mokytojo širdyje, jo gebėjime matyti žmogų priešais save. Žmogų, visą savitą, su savais pričiūdais, galbūt visai kitokį nei aš. Antras žingsnis, kaip sako Jurga Vidugiriene, yra nebijoti iš naujo ir iš naujo tam pačiam žmogui atiduoti savo širdį, net jei ji buvo prieš tai sutrypta. Daryti tai tol, kol jauname žmoguje įvyks virsmas. Virsmas geresnio žmogaus link.

Bet klausimas vis tiek išlieka tas pats: kaip užkurti ugnį, kad jaunuose žmonėse užgimtų noras mokytis? Universalaus atsakymo neturiu. Tačiau žinau, kas veikia Vyrų kalvės akademija, kasmet ugdant 120 paauglių. Mes pirmuosius porą mėnesių nieko jų net nemokome. Darome tik vieną esminį dalyką: kuriame santykį. Mokomės draugauti. Pažįstame vienas kitą. Darome viską, kad paaugliai pasitikėtų mentoriais, žavėtųsi jais, žinotų jų skaudžiausias ir džiugiausias istorijas. Žengiame ir neriame į jų pasaulį – domimės tuo, kuo domisi jie, kalbame apie tai, kas svarbu ne mums, o jiems. Tokiu būdu mes formuojame kitokį jų požiūrį į mus – požiūrį be išankstinių nuostatų, su daug tikrumo. Padedame pamatus ateities virsmui. Ir tik tada, kai šis požiūris suformuotas, pradedame dėti malkas. Tada visiems kartu būna šilta ir jauku. Tačiau pradedame nuo savęs (nuo tų, kurie ugdo), o ne nuo jų (tų, kurie yra ugdomi).

Prieš lavinant protą, pirmiausia reikia paruošti širdis. Aišku, yra ir kitas būdas užkurti židinį, net jei jis pilnas malkų. Tas metodas vadinasi prievarta ir botagas. Šis metodas labai puikiai veikia trumpuoju laikotarpiu. Tačiau ilgainiui yra didelė tikimybė, kad tai taps pagrindine nelaimės gyvenime priežastimi, kuri pasireikš nuolatiniu vartojimu, tikslų siekimu, savo problemų nurašymu ant kitų, kartėliu dėl supuvusio pasaulio ir visišku negebėjimu atsigręžti į save kaip visų problemų priežastį.

P.S. Mokymasis yra esminė gyvenimo dalis. Informacijos įgijimo sutapatinimas su mokymosi sąvoka sudaro klaidingą įspūdį, kad mokymasis yra procesas, vykstantis tik mokymosi įstaigose. Ne. Mokymasis yra nepertraukiamas procesas, priklausantis nuo kiekvieno iš mūsų gebėjimo įsisąmoninti. Jis vyksta kiekvieną sekundę – klausimas, ar gebame tai suvokti. Net dabar, kai skaitote šį tekstą, tarp žodžių ir sakinių jums gali reikštis kažkokia, tik jums suprantama prasmė. Klausimas – ar sugebate sustoti ir ją pastebėti? Ar į šį tekstą žiūrite tik kaip į žodžių ir sakinių kratinį, talpinantį jums naudingą ( t.y. jums atpažįstamą kaip priimtiną) ar nenaudingą (t.y. jums atpažįstamą kaip nepriimtiną) informaciją?

Prasmės.