Paaugliai ir jų savižudybės

Paaugliai ir jų savižudybės

Didelę savo gyvenimo dalį aš jaučiausi vienišas, tačiau niekaip šio vienišumo negalėjau pamatyti. Nesupratau to iki tol, kol nepatyriau tikro santykio skonio. Santykio, kuriame esu priimamas toks, koks esu. Santykio, kuriame nereikia rodyti tik to, kas mane padaro vertingu, svarbiu ar mėgstamu, tačiau kuriame galiu parodyti ir kitas savo puses „negaudamas už tai per galvą“.

Didelė visuomenės dalis šlovina individualizmą. Jį iškelia ant pjedestalo ir šiam lenkiasi. Aš irgi taip darau. Aš jam vergauju. Noriu pritapti, noriu būti svarbus, noriu būti geresnis arba bent jau pakankamas tam kažkam, kurio pripažinimo man trūksta. Ir tai mane užknisa. Matau, ką tai su manimi daro. Tai daro ir su paaugliais, tik be tinkamo palydėjimo jie neturi jokių šansų to pastebėti.

Kiekvienais metais dirbame su 100+ 14–19 metų paauglių. Didžioji jų dauguma jaučiasi vieniši. Iš kur mes tai žinome? Žinome, nes metinių studijų metu sau kaip pagrindinę užduotį keliame paauglius ne mokyti, ne padaryti juos kažkokiais kitokiais, nei jie yra, o su jais susidraugauti. Kaip mes tai darome? Būdami pažeidžiami. Parodydami jiems savo netobulumą, savo jautrumą, savo aroganciją ar gėdą, savo laimėjimus ir pralaimėjimus. Kiekvienas mentorius pasirodo prieš paauglius toks, koks yra iš tikrųjų. Nieko nuo jų neslepia.

Ką tai duoda? Paaugliai pamato širdį plačiai atvertomis durimis. Po šio susidūrimo neilgai trukus ir jie pradeda bandyti šias duris atverti. Ir patikėkit – už jų apstu vienišumo. 20 paauglių rate vienam išdrįsus prabilti apie tai, kad šis dažnai jaučiasi vienas, nereikšmingas, nesuprantamas, iš paskos jo paseka dar 14 taip pat besijaučiančių. Ir visus tuomet ištinka didelė nuostaba, mat kiekvienas iš jų manė, kad tik su juo vienu yra kažkas negerai.

Didžioji dalis žmonių pažeidžiamumą mato kaip silpnybę. Individualizmo, pasiekimų, prievartos ir chamiškumo persmelktoje visuomenėje pažeidžiamumas griauna asmeninę reputaciją. Tačiau nemokėjimas būti pažeidžiamu arba nemokėjimas priimti kito pažeidžiamumą griauna gyvenimus. Ir ne vieno asmens, o visos šeimos ir bendruomenės.

Atminkite, kad žmonės, ypatingai paaugliai, nesimoko iš to, kas šiems yra sakoma. Jie mokosi iš to, ką šie mato ir jaučia. Mes galime paaugliams pasakoti apie tai, kaip kalbėtis yra svarbu, mes galime jiems nuolat aiškinti, kad mes esame šalia. Tačiau jei jie nepamatys suaugusiųjų atvertos širdies, nematys ir nepajaus tikrų, atvirų, labai nepatogių pokalbių skonio – tikimybė, kad šie išdrįs apturėti tokį pokalbį, yra niekinga.

Visi pirštai į mus pačius. Nieką kitą. Tad pradėkime nuo savęs.

P.S. Palinkėjimas mokytojams, treneriams, tėvams ir visiems kitiems, kas ugdo paauglius: labai linkiu rytoj, susitikus su paaugliais, ištraukti iš savo krūtinės širdį, padėti ją prieš paauglius ir pasidalinti viena jūsų išgyventa, skaudžia istorija iš savo paauglystės. Be moralizavimo. Tiesiog pasidalinti ir pradėti veiklą. Pažiūrėkit, kas bus. Tik vieno pažeidžiamumas augina kito pažeidžiamumą.