Palinkėjimas kasdien atminti mirtį

Girdėjau sakant, kad tekstą reikėtų rašyti taip, tarsi rytoj mirsiu. Patikėti man tuo labai sunku, nes manyje gyvena painus ir guodžiantis melas apie tai, kad mano mirtis neegzistuoja. Mirtis mano galvoje yra tarsi fikcinis veikėjas, visada ateinantis pas kitus, bet ne pas mane. Liūdžiu dėl šio savo nemirtingumo. Bijau, kad tikėdamas juo galiu praleisti pačius gražiausius gyvenimo dalykus. Klausiu savęs – kaip mano viduje išsitrynė „mirties failas“, fenomenas, suteikiantis prasmę visoms gyvenimo plotmėms?

Niekada nemėgau važiuoti į kapines. Vėlinės man buvo bausmė, o Helovynas – išganymas. Vienas – pareiga, kitas – laisvė. Vaikydamasis vieno, nuo kito vis toliau. Gimiau laisvėje ir augau pertekliuje. Turėjau viską, ko reikėjo, o norai mano pildydavosi nepaprastai greitai. Asmeninė laisvė, gyvenimas vardan pramogų labai greitai tapo savaime suprantamu dalyku. Neįsivaizdavau, kad gali būti kitaip.

Gimti laikotarpiu, kai tauta išsivadavusi iš represijų sparčiai kuria gausą, yra ir palaiminimas, ir prakeikimas vienu metu. Iš vienos pusės, tai protėvių dovana – asmeninė laisvė ir visos su ja susijusios galimybės. Iš kitos pusės, ši laisvė sužadino psichikos polinkį gyventi tik dėl savęs. Viską, dėl ko protėviai turėjo sumokėti auką, aš tiesiog gavau, ir dėl to man nieko nereikėjo padaryti – tik gimti.

Kai gyveni nuo vieno malonumo iki kito, mirtis neišvengiamai lieka kažkur gyvenimo paraštėse. Asmeninio malonumo patyrimui mirties fenomenas labai nepatogus. Galima galvoti, kad mirties suvokimas kaip tik turėtų skatinti hedonistinius polinkius – tačiau nemanau, kad tai tinka mano (90-ųjų) ir vėlesnėms kartoms. Mirties akivaizdoje mums svarbiausi tampa tie dalykai, kurių mums trūksta, o ne tie, kurių turime į valias. Hedonizmo stygiumi mano karta nesiskundžia – turime jam visas galimybes. Mėgautis ir gyventi sau mokame puikiai. Tačiau savo baigtinumo įsisąmoninimas iškelia į paviršių ne tai, ką turime, o tai, ką galėtume turėti. Todėl mąstyti apie mirtį man nepatogu ir nenatūralu, nes ji man pirštu parodo į mano vidinį egoistą. Ji išryškina gyvenimo į gylį poreikį, o ne tik į plotį. Manau, kad šį poreikį pasąmonėje turi kiekvienas mano kartos žmogus, tačiau ne kiekvienas jį yra įsisąmoninęs ar, juo labiau, žino, kaip jį patenkinti.

Vokiečių filosofas Martinas Heideggeris siūlo būties-myriop sąvoką, kuri reiškia, kad žmogus gyvenimą geba deramai įvertinti tik tada, kai suvokia jo baigtinumą.

Nežinau, kaip Jūs, tačiau aš sau linkiu kasdien atminti mirtį. Atminti tam, kad laisvės, kurioje gimiau ir augau, nelaikyčiau kaip savaime suprantamu reiškiniu. Tam, kad išmokčiau pastumti į šalį tiek metų augintą susireikšminusi save. Tam, kad nepraleisčiau gyvenime tų dalykų, apie kuriuos dar nieko nesuvokiu, bet kurie daro jį vertą nugyvenimo.

Tam, kad vėl tapčiau mirtingas.